„Nepatikėsite, bet lankydama mokyklą, buvau įsitikinusi, kad mano pašaukimas – tapti dizainere“, – vos tik prasidėjus pokalbiui ištarė Agnė Gurevičiūtė.
Naujausio laidos epizodo „Būti buhalteriu“ viešnia atskleidžia, kad visgi būdama paskutinėse mokyklose klasėse ėmė ir persigalvojo – nusprendė sekti ekonomistės mamos pėdomis.
Po nesėkmingo bandymo įstoti į Vilniaus universitete vykdomą ekonomikos studijų programą, Agnė rankų nenuleido ir pasirinko studijuoti buhalterinę apskaitą Vilniaus kolegijoje.
Nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ji dar studijuodama antrame kurse nusprendė ieškoti darbo ir savo iki tol įgytas teorines žinias pritaikyti praktikoje. Ilgai ieškoti nereikėjo – Agnė gavo pasiūlymą išbandyti savo jėgas buhalterės padėjėjos pareigose konsultacines paslaugas teikiančioje įmonėje.
Taip prasidėjo jos jau daugiau nei du dešimtmečius trunkantis profesinis kelias. Dar pirmomis prisiimto naujojo amplua dienomis Agnė suprato – viskas, ką žinojo teoriškai, praktikoje nepadeda. Tai reiškė tik viena – reikės visko mokytis iš naujo per praktiką darbe.
Taip ji ir mokėsi. Studijuodama aukštoje mokykloje teoriją, o iš darbe kylančių įvairiausių situacijų semdama praktines žinias – išbandžiusi save buhalterės padėjėjos vaidmenyje, vėliau Agnė dirbo vyriausia buhaltere, dar po to sekė patirtis audito įmonės apskaitos skyriuje, kol galiausiai ji sulaukė, kaip pati pasakoja, įdomaus pasiūlymo.
Pasiūlymo išvykti į Serbiją, kurioje veikianti stambi ir 1200 darbuotojų turinti įmonė pasiūlė tapti apskaitos skyriaus vadove. Kokie iššūkiai ir kultūriniai skirtumai Agnės laukė Serbijoje? Kas paskatino grįžti į Lietuvą? Koks inovatyvus buhalterinės apskaitos sprendimas sužavėjo priimti naują darbo pasiūlymą gimtoje šalyje? Su kokiu požiūriu į buhalterį jai teko susidurti per savo karjerą?
Apie visa tai ir dar daugiau išgirsite naujausiame „Būti buhalteriu“ epizode!
Laida buhalteriams apie buhalterius. Įdomu išgirsti prisiminimus, skaičiuojančius ne vieną dešimtmetį, pakalbinti jaunuosius kolegas ir palyginti, kokią buhalterio profesijos ateitį matome. Atviri pokalbiai ne apie mokesčius, ne apie profesines vingrybes, o apie kartais net primirštus dalykus: pirmosios darbinės pamokos, linksmos ir pamokančios, kolegos-mokytojai, auginę žingeidumą, netikėti pasirinkimai, kurie atvedė į profesines aukštumas. Laida, kurioje laiko užtenka ir svajonėms, ir pomėgiams, ir įspūdžiams apie perskaitytą knygą.